Mane užplūdo keistas jausmas. Toks pats, kaip 2008-aisiais Amsterdame.

Tada sėdėjau bare ant kėdės ir svajojau, kad visi mano pažįstami sėdėtų kartu.

Visada turėjau keistą įproti, galbūt tai netgi liga – kai stebiu garsių kūrėjų pasirodymus – negaliu judėti, noriu sekti kiekviena jų judesį.

Vakaras, 90 laipsnių nuo Greenwich, didžiulė palapinė, žmonių srautai

netolygiai juda iš jos ir į ją. Tų, kurie ateina, būna bent tris kart daugiau.

Tyla, į sceną išbėga tech-skruzdėlės, greitai ir užtikrintai sukeičiančios visą

scenoje esančią instrumentų paletę. Tamsa, ant pakilos išeina Aphex Twin.

Iš šalia manęs esančio diskžokėjo pasigirsta frazė „O, tėvas atėjo”. Tėvas savo kalbą pradeda nuo kiek netikėtų, šokdinančių dubstep bosų linijų. Pro mano akis tik praskrenda išsišiepusio Mark Splinter veidas. Viskas labai gerai, ypač patinka garso sistema, masažuoja. Ir netikėtai viskas pasisuka link Aphex Twin braižo su daug pagrindinės melodijos fone, paskęstančių čaižesių. Kiek užtęsus, viskas subanguoja, sustingsta, tampa laužytu ritmu, breakbeat. Daug šviesų, daug labai labai kokybiškų lazerių. Labai daug žmonių, viskas labai karšta. Bet čia ne seksas, čia tėvo moralas. Todėl nesupratusieji gauna shranz rykščių ir stroboskopų, nuo kurių tikrai neapsaugo nei labai pigūs-brangūs akiniai, nei mergaitė, kurios net nepažįsti… O Aphex nenustoja kapoti, pjaustyti, kelti, blokšti atgal į žemę. Stebiu jį, susikaupusį, kartkartėmis atsigeriantį alaus ir vėl toliau tęsiantį, ką pradėjęs. Nesuprantu tik, kodėl jis nežiūri į minią. Viena mieliausių planetos psichologių paaiškina, jog tokios didelės minios per atlikėjo žvilgsnį tiesiog akimirksniu išsiurbia visą energiją. Vėl dūžiai, smūgis, tyla, vėl važiuojam.

Vos tik pradedi susivokti, kur esi ir su kuo čia atėjai, vėl smūgis, judesys.

Vaizdo projekcijos, jų keliamas įspūdis, realiu laiku filmuojami šokėjai ir jų Aphextwiniški veidai projekcijų atspindžiuose. Bet muzika vis tiek išlieka pagrindiniu stūmokliu. Nuo pat pasirodymo pradžios siužetinė linija tik kilo į viršų. Kai jau tiki, jog aukščiau nebeįmanoma, pasirodo, kad tavo tikėjimas gimė būnant rūsyje. Ir staigi tyla. Du atlikėjo nykščiai į viršų. Ir jo nėra. Ir niekas dabar nebežino, kokie jų vardai. Žmonės suvokia tik vieną – muzika vakarėliuose turi būti tokia, kad netgi tas tavo draugas, kuris tik vakar išsiskyrė su savo antrąja puse, negalėtų ramiai sėdėti nuošaly ir gydyti širdį už sąskaitą bare.

Audrius Fryk