Sveiki, prieš pradėdamas penktąją rekomendacijų be argumentacijų serijos dalį, kuri grasina būti gerokai geresnė už ketvirtąją, kuri buvo padaryta iš esmės belenkaip, skubu pasveikinti Arcade Fire su neįtikėtina pergale Grammy apdovanojimų geriausio metų albumo kategorijoje už jų The Suburbs. Ypatinga tai tuo, kad Arcade Fire nurūngė tokius pop muzikos galiūnus, kaip Lady Gaga, Katy Perry ar Eminem. Pirmieji Arcade Fire lyderio Win‘o Butler‘io žodžiai, užlipus į sceną atsiimti apdovanojimo, buvo “What the hell?” Šie žodžiai puikiai reziumuoja visą situaciją, nes jau pats patekimas į šią nominaciją buvo pakankamai netikėtas, o apie pergalę turbūt negalvojo net ir paslapčia jie patys. Kaip ten bebūtų, sveikiniamai Arcade Fire, dar kartą rekomenduojamas jų albumas The Suburbs. Palieku Jus su jų vakarykščiu gyvu pasirodymu Grammy apdovanojimuose ir savo favoritu iš The Suburbs albumo – Sprawl II (Mountains Beyond Mountains).

Po tokios pradžios skubu kuo greičiau pasidalinti keliais šviežiais mano ausį pamaloninusiais albumais. Šįkart tai yra naujasis Toro Y Moi darbas bei Antipop Consortium nario Beans albumas.

Toro Y Moi – Underneath the Pine [Carpark]

Toro Y Moi grįžta su antruoju savo albumu, kuris gerokai išplėčia pirmojo, ir beje išties puikaus, jo albumo Causers of This diapazoną. Kur kas kitokio pobūdžio kūriniai, patiks galbūt ne visiems, kuriems patiko pirmas albumas, bet Toro Y Moi neišvengiamai dėl to nenukentės, nes jo klausytojų auditorija su šiuo albumu gerokai plėsis. Tai jau gerokai ne vien chillwave.

Beans – End It All [Anticon]

Dar vienas puikus Beans iš Antipop Consortium darbas. Šis alternatyvus elektroninis hip-hop‘as įdomus ne tik atlikimais ir tekstais, bet ir tuo, kad prie muzikos šiame albume prisidėjo tokie veikėjai, kaip Four Tet, Clark ir TV on the Radio. Albumo highlight’as po pirmojo paklausimo turbūt yra Superstar Destroyer:

Galbūt kol kas tiek iš muzikinės pusės, prie kurios dar grįšiu. Toliau straipsnyje nuotrauka.

Šią dieną, vasario keturioliktąją, prieš 56 metus, artėjant prie pabaigos II-jam Pasauliniam karui, sąjungininkų bombos sunaikino iš esmės visą Drezdeną, vieną iš gražiausių Europos miestų. Buvo sugriauti visi pagrindiniai Drezdeno architektūriniai paminklai, kurie didelėmis pastangomis šiandien jau vėl džiugina turistų akis:

Frauenkirche:

Semperoper:

Zwinger:

Knygų potemėje turi prisipažinti dėl gėdingo dalyko bei tuo pačiu smarkiai pasidžiaugti. Prisipažįstu, kad iki praeitų metų pabaigos nebuvau skaitęs nieko iš Kafkos. Viešai pasidžiaugiu tuo, kad dabar esu perskaitęs visą Kafką. Praeitame rekomendacijų straipsnyje rekomendavau Kafkos Pilį, šiandien prie rekomendacijų pridedu ir, be jokios abejonės, Procesą, o taip pat pirmąjį, tačiau irgi neužbaigtą, Ameriką. Jeigu tarp Jusų yra vis dar neskaičiusių Kafkos, pradėti galima būtų nuo jo trumpų novelių, pereiti prie šiek tiek ilgesnės Metamorfozės, o tada imtis didžiųjų kūrinių. Drąsiąi skelbiu Kafką patekusį į mano pakankamai siaurą mėgstamiausių rašytojų sąrašą.

Po tiek puslapių Kafkos pajutau geliantį sunkumą, bandydamas įsilieti į naujas knygas. Sunku atsikratyti kafkiškos nuotaikos, dabar visi veikėjai atrodo įtartini, ir kiekvieną akimirką lauki kažkokio siurealistinio posūkio siužete. Tad matyt pirmoji po Kafkos skaitoma knyga yra pasmerkta. Ši knyga yra amerikiečio Cormac‘o McCarthy Laukinių Arklių Pakerėti (All the Pretty Horses). Ši 1992-aisiais išleista knyga savo sąskaitoje turi jau nemenką skaičių apdovanojimų, pagal ją pastatytas filmas. Pats Cormac‘as McCarthy yra kiekvienais metais minimas tarp pagrindinių pretendentų iškovoti Nobelio literatūros premiją, tarp jo kūrinių yra No Country for Old Men, puikiai brolių Coen‘ų perkeltas į kino ekraną (rekomenduojamas dėl idealaus mano smarkiai mėgiamo Javiero Bardemo pasirodymo), The Road (taip pat neseniai ekranizuotas) ir daugelis kitų.

Kadangi jau pradėjome apie kiną, šįkart viešai pasidžiaugu Juodąja Gulbe (Black Swan). Visiškai epic, bravo Natalie Portman, bravo Darren Aranofski. Nors filmas pradžioje man prailgo, pasirodęs šiek tiek per daug moteriškas, Aranofskis mane antrojoje filmo pusėje pribloškė eilinį kartą, neišbengiamai priversdamas prisiminti Requiem for a Dream ir Pi.

Tuo pačiu rekomenduoju ir jau minėtą pirmąjį Aronofskio filmą Pi. Nors gal kiek ir sudėtingas ir vietomis per daug filosofinis filmas, vis dėlto jis yra išties išskirtinis. Prisideda ir puikus garso takelis, kuriame Aphex Twin, Autechre, Massive Attack, Roni Size, Orbital, Gus Gus ir kiti.

Iš knygos švelniai perėjom prie filmų, iš filmų vėl grįžtam prie muzikos. Rašydamas apie Pi garso takelį ir galvodamas apie Autechre ir Aphex Twin‘ą prisiminiau puikų seną WARP relyzą, kuris šiandien ir patenka senų albumų kategoriją:

Kenny Larkin – Azimuth [WARP;1994]

Tuo tarpu šios dienos nenaujas klipas atitenka Lusine gabalui (kuris yra vienas iš mano mėgstamiausių) Two Dots:

Kai 1994-ais metais nusižudė Curt‘as Cobain‘as, jo mama teigė sakiusi jam, kad tik nebandytų prisijungti prie to idiotiško ’27 metų klubo’. Kalbu apie simboliškai pavadintą The 27 Club, sąrašą įžymių muzikantų, kurie pasitraukė iš gyvenimo, kai jiems tebuvo dvidešimt septyneri. Šiandien prisiminkime juos:

Richey Edwards (Manic Street Preachers) (1967-1995)

Kurt Cobain (Nirvana) (1967-1994)

Jimi Hendrix (1942-1970)

Janis Joplin (1943-1970)

Jim Morrison (The Doors) (1943-1971)

Į šį liūdną klubą patenka dar nemažai kitų: Pete Ham iš Badfinger, Kristen Pfaff iš Hole, Allan Christie Wilson iš Canned Heat, Ron ‘Pigpen’ McKernan iš The Greatful Dead, D.Boon iš Minutemen, Chris Bell iš Big Star, Pete De Freitas iš Echo & The Bunnymen, Brian Jones iš The Rolling Stones. Įdomu tai, kad egzistuoja tik dvi pasitraukimo iš gyvenimo priežastys: narkotikų perdozavimas ir autokatastrofos. Pirmoji priežastis dominuoja.

Turbūt trumpai reikėtų pakalbėti ir apie artėjančius renginius. Nepamirškime, kad trečiadienis yra išeiginė diena, o antradienis mus pasitinka renginių gausa. Siemens arenoje koncertuos Armin Van Buuren (visiškai nerekomenduoju), Aparat klube gros nebelabai įdomūs Simian Mobile Disco (nelabai rekomenduoju), Balti Drambliai švęs dešimties metų gimtadienį (rekomenduoju), LOFTAS LIVE seriją tęsia gyvi G&G Sindikatas (labai rekomenduoju).

Šį savaitgalį taip pat aplankysime Spički Bermuduose, Vilniaus Knygų Mugėje Litexpo bei Project Green Light Havana Social Club’e. Vis labiau taip pat laukiamas gyvas Lone pasirodymas kovo mėnesio pradžioje.

Na, užbaigdamas tikrai nesveikinsiu nieko su Valentino diena, nes mano giliu įsitikinimu tai šlamštiška kapitalistų sugalvota šventė, siurbianti iš žmonių kuo daugiau pinigų. Užbaigiu straipsnį šiuo skambiu akordu ir palieku jus su dar vienu mano mėgstamiausiu gabalu.

Andrej Messir Surgutanov